Išsiplovę rankas, vaikai iškart ėmėsi darbo: senoje kepykloje jie su entuziazmu maišė tešlą. Tam reikėjo septynių ingredientų: miltų, mielių, cukraus, druskos, šilto pieno su vandeniu ir aliejaus. Tešla buvo gerai išminkyta, o mokiniai sužinojo, kad mielėms reikia šilumos ir daug laiko. Todėl paruošti duonos kepalai liko šiltoje kepykloje, o vaikai nuėjo į klėtį. Anksčiau ten buvo kūliami grūdai. Per trumpą filmuką jie sužinojo, kas yra Vestfalijos „Pumpernickel“. Ši juodoji duona atsirado tik todėl, kad kartą duona buvo pamiršta krosnyje.
Po filmo vėl grįžome į kepyklą. Dabar duonos kepalai buvo įdėti į iš anksto įkaitintą krosnį. Bet prieš tai, žinoma, reikėjo iššluoti karštas žarijas, nes kas gi norėtų, kad ant duonos būtų pelenų?
Ir vėl teko laukti. Tačiau tokioje senoje sodyboje nuobodžiauti nekyla: dabar mokiniams buvo surengtas dar vienas įdomus orientacinis žygis su daugybe klausimų ir mįslių apie atskirus sodybos pastatus.
Galiausiai kiemą užplūdo nuostabus kvapas. Tai buvo aiškus ženklas: duona jau buvo iškepusi ir ją ištraukė iš krosnies. Duona buvo tokia skani, kad dauguma jos paragavo dar grįždami namo.
Dėkojame užsidėjusiai Vredeno žemės ūkio muziejaus komandai už puikią akciją!
Spustelėkite, jei norite didesnių nuotraukų!